64 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

Gauta 2012 10 05

RASIUS MAkSeLISLietuvos kultūros tyrimų institutas

Raktažodžiai: Plotinas, neoplatonizmas, mąstymas, gyvenimas, filosofijos istorija, ontologija, metafizika.key wORDS: Plotinus, neoplatonism, intellect, life, history of philosophy, ontology, metaphysics.

PLotino „MąstyMo gyveniMo“ kOncePcIjOS IštAkOS IR teRMInO „ζωή“

vaRtojiMo EnEadosE ASPektAIthe background of Plotinus’ concept of „Life of intellect“ and

analysis of several aspects of usage of term „ζωή“ in the Enneads

SUMMARy

this article is devoted to an analysis of Plotinus’ concept of „Life of the intellect“. scholarly discussion about this concept reveals the apparent contradictions between its eternal static state of rest and its em-phatically dynamic vitalism. the article attemtps to demonstrate that a number of ambivalent elements of Plotinius‘s concept of „Life of the intellect“ are caused by relevant theories of his predesesors, most nota-bly, Plato and aristotle. an analysis of the usage of terms ζωή and βίος in the Enneads shows that Plotinus is using them in a systematic and consistent manner. it seems obvious that Plotinus is himself aware of the ambiquity of his doctrine of the „Life of the intellect“ and difficulties caused by attempts to speak about „life“ in different levels of his metaphysical universe.

SAntRAUkA

straipsnis skirtas Plotino „Mąstymo gyvenimo“ koncepcijos analizei. Pristatoma akademinė diskusija, išryš-kinusi regimą šios koncepcijos prieštaringumą, siekiant suderinti amžinos, nejudančios Būties ir kartu jai priskiriamo itin dinamiško gyvybingumo idėjas. straipsnyje aptariami galimi šios Plotino koncepcijos istori-niai šaltiniai, labiausiai kreipiant dėmesį į ikisokratikų filosofiją, Platoną ir aristotelį. taip pat aptariama gyvybės, arba gyvenimo, sąvokos (ζωή) vartojimas Plotino traktatuose lyginant ją su giminingu terminu βίος. straipsnyje prieinama išvada, kad Plotino „Mąstymo gyvenimo“ koncepcija perima kai kuriuos ambivalen-tiškus atitinkamų Platono ir aristotelio teorijų bruožus, taip pat, kad nuosekli ir sistemiška terminų ζωή ir βίος vartosena Eneadose rodo, jog Plotinas pats suvokia jo „Mąstymo gyvenimo“ koncepcijos prieštaringu-mą ir „gyvybės“ sąvokos vartojimo problemiškumą, ypač kalbėdamas apie skirtingus tikrovės lygius.

MokslinĖ Mintis

65LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

Platonizmo filosofijos tradicijos tęsė­jas ir vadinamo ,,neoplatonizmo“

pradininkas Plotinas (apie 204–270) pa­liko daug įžvalgų, kurios nors ir tapo kertiniais akmenimis vėlesnėms Vidu­ramžių, Renesanso ir Naujųjų laikų ir Vakarų, ir arabų pasaulio mąstytojų teo­rijoms, iki šiol yra sunkiai suprantamos ir provokuoja aktyvias platonizmo isto­rijos tyrinėtojų diskusijas. Viena iš tokių diskutuojamų įžvalgų yra regimai prieš­taringos Plotino išvados apie Mąstymą (νους) – antrąją jo filosofijos metafizinę tikrovę, kilusią iš Vienio (niekaip nesu­vokiamo ir neišreiškiamo tikrovės prado, visos tikrovės potencialios galios) ir ta­patinamą su Platono tikrąja Būtimi (υν, ουσία), idėjų, mąstymo formų, eidų pa­sauliu. Plotinas teigia, kad Mąstymas yra amžinas ir nekintantis, tačiau čia pat pa­brėžia, jog būdamas visos Būties ir gy­vybės paradigma, jis ir pats yra itin di­namiška tikrovė, kurioje ,,kunkuliuoja gyvybė“1. Būtent Plotino Mąstymo kon­cepcija yra viena įtakingiausių jo filoso­fijos dalių, todėl šį prieštaravimą verta aptarti ir pamėginti jeigu ne išaiškinti ir panaikinti, tai bent aiškiau suprasti jo priežastis.

Jau daugiau kaip 55 metai praėjo po klasikine pripažintos Pierre Hadot studi­jos Būtis, gyvybė ir mąstymas Plotino filo-sofijoje ir iki jos2 pristatymo ir publikacijos. Nuo pat šio fundamentalaus darbo pasi­rodymo jis tapo išeities tašku visiems vėlesniems bandymams tyrinėti Plotino

mąstymo (νους) hipostazės dinaminius aspektus, ypač siejamus su ,,gyvybės“ sąvoka3. Kartu su truputį vėliau prista­tytu ir publikuotu britų mokslininko Ar­thuro Hilary Armstrongo pranešimu ,,Amžinybė, gyvybė ir judėjimas Plotino filosofijoje“4, kuris, pasak paties moksli­ninko, buvo įkvėptas ir išprovokuotas anksčiau minėtos P. Hadot studijos, šie du darbai pateikia įdomią dviejų autori­tetingų mokslininkų diskusiją, kuri at­skleidžia jų skirtingas prielaidas ir jų atstovaujamų filosofijos istorijos mokyklų skirtumus. Skaitant ir lyginant abi šias studijas įdomu stebėti, kaip ta pati inten­cija kuo geriau suprasti paties Plotino samprotavimus apie Mąstymo gyvybę arba gyvenimą ir pateikti nuoseklią filo­sofinę šių samprotavimų interpretaciją sąlygoja visiškai skirtingas tų pačių Plo­tino Eneadų tekstų interpretacijas.

Nesileidžiant į visas šio akademinio ginčo detales, verta išryškinti jame labai aiškiai pasimačiusius pagrindinius Plo­tino Mąstymo vitališkumo koncepcijos sunkumus, kurie, kaip pamatysime, yra iš dalies paveldėti iš atitinkamų Platono ir Aristotelio teorijų. Vėliau Plotino Mąs­tymo gyvybės sampratą apžvelgsime platesniame kontekste norėdami sužino­ti, kaip konkrečiai vartojama gyvybės, gyvenimo (ζωή) sąvoka Eneadose.

Prieš gilinantis į Plotino Mąstymo gyvybės sampratą ir skirtingas jos inter­pretacijas, pravartu glaustai apžvelgti pagrindinius jos šaltinius.

MąstyMo gyveniMo aRBo gyvyBės koncePcijos ištakos: ikisokRatikai, PLatonas iR aRistoteLis

,,Mąstymo“ ir ,,gyvybės“ kategorijos, lygiai kaip ir su jomis susijusios ,,sielos“,

,,pasaulio“ ar ,,nemirtingumo“ sąvokos, nėra vien filosofijos istorijos palikimas,

Rasius Makselis

66 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

jos įvairiais pavidalais funkcionuoja dau­gelio tautų mitologiniuose ir religiniuo­se pasaulėvaizdžiuose. Egipto ir Meso­potamijos civilizacijos paliko itin ryškius pasaulio ir gyvybės atsiradimo ir žūties, sielos ir kūno dichotomijos, mirties ir pomirtinio gyvenimo, žmogaus gyveni­mo baigtinumo ir dieviškosios amžino­sios būties mitologinius įvaizdžius, kurie ne tik tapo pamatinėmis Vakarų civili­zacijos temomis, bet taip pat formavo kultūrinį ir intelektualinį pirmųjų seno­vės graikų filosofų kūrybos kontekstą. Dėl vietos stokos negalime išsamiau ap­žvelgti ,,mąstymo“ ir ,,gyvybės“ idėjų istorijos, tačiau būtina glaustai paminėti keletą esminių šios istorijos kaitos bei sąlyčio taškų, nes be jų būtų sunku su­prasti Plotino idėjas.

Kaip pažymi dauguma senovės grai­kų filosofijos tyrinėtojų, pirmiesiems graikų filosofams gyvybė ir jos sąlygo­jamas judėjimas yra natūrali ir nekves­tionuojama tikrovės savybė5. Aristotelis Metafizikos pradžioje pateikia kelis argu­mentus bandydamas paaiškinti, kodėl VII–VI a. pr. Kr. Milete gyvenęs pirmasis graikų filosofas Talis tikrovės, kurią jis vadina ,,įsielintu pasauliu“ (κόσμος υμψυχος), pradu laikė vandenį: maistas yra šlapias, šiluma atsiranda iš drėgmės ir ,,ja gyvena“, taip pat sėkla yra šlapia6. Pasak VI a. pr. Kr. filosofo Anaksimeno, visų būtybių pradas yra oras (υήρ), kurio sutankėjimas ir išretėjimas sąlygoja ju­dėjimą ir kaitą. Anaksimeno V a. pr. Kr. sekėjas Diogenas iš Apolonijos orą tie­siogiai susieja su siela ir mąstymu: „žmo­nės ir kiti gyvūnai gyvena kvėpuodami orą ir jis jiems yra ir siela, ir mąstymas (νόησις).“7 ,,Tas, ką žmonės vadina oru, turi mąstymą (νόησις) ir jo dėka viskas

yra valdoma ir reguliuojama (κυβερνυ­σθαι).“8 Oras amžinai juda ir judina, todėl pasaulis yra amžinai gyvas, nors atskiros būtybės atsiranda ir žūsta. Hė­rakleitas (VI–V a. pr. Kr.) tikrovės, jos amžino judėjimo ir kaitos pradu laiko ugnį. Pasak jo, tikrovės judėjimui būdin­gas tam tikras universalus protingas dėsningumas (logos)9.

Bendra pastaba, kurią Aristotelis adresuoja pirmiesiems filosofams, yra tai, kad jie aiškiai neatskiria judančios me­džiagos, nuo to, ,,iš kur“ jos judėjimas, t. y. nuo judėjimo priežasties10. Situacija pasikeičia po to, kai Parmenidas (VI a. pr. Kr.) supriešina juslėmis patiriamą kai­tos iliuziją (nuomonės kelią) ir mąstymu suvokiamą amžiną, nejudančią ir nekin­tančią Būtį (tiesos kelią)11. Tačiau jeigu Būtyje negali būti judėjimo, tuomet kyla klausimas, iš kur jis, ar jo iliuzija, atsiran­da. Siekiantiems išsaugoti Parmenidui būdingą loginį ir ontologinį nuoseklumą jo sekėjams tampa nebeįmanoma pasau­lio judėjimo ir jo gyvastingumo prado sutapatinti su pačia judančia mežiaga. Pasak Aristotelio, pirmasis filosofas, ku­ris atskyrė medžiagą nuo jos judėjimo priežasties, buvo Empedoklis, teigęs, kad pasaulį judina dvi priešingos galios – Meilė (φιλία) ir Neapykanta (νευκος)12. Kitas įtakingas bandymas identifikuoti inertišką medžiagą judinantį šaltinį sie­tinas su Anaksagoru (V a. pr. Kr.), pasak kurio, tikrovę išjudina anapus jos esantis mąstymas (νους): ,,kai mąstymas pradė­jo judinti, jis atsiskyrė nuo viso to, kas pajudėjo, ir ką tik išjudino mąstymas, tas tapo padalintas.“13 Anaksagoro mąstymo koncepcija tapo itin svarbiu neoplatoniz­mo noetikos šaltiniu, tačiau čia svarbu pažymėti tik du jos teiginius: mąstymas

MokslinĖ Mintis

67LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

sąlygoja pasaulio judėjimo pradžią (nors nėra jo tikslas), mąstymas yra radikaliai atskirtas nuo pasaulio. Įdomu, jog viena­me fragmente Anaksagoras pažymi, kad kosminis mąstymo veikimas daro įtaką būtent viskam, kas gyva, t. y. turi sielą: ,,Mąstymas valdo viską, kas turi sielą – ir mažas, ir dideles būtybes.“14

Platonas (apie 424–apie 347 pr. Kr.) pateikia savo atsakymą į Parmenido iš­ryškintą judėjimo (taigi kaitos ir genezės) ontologinio statuso klausimą. Mąstymu regimos, amžinai nekintančios formos, eidai, egzistuoja Būties srityje, o juose dalyvaudama juslinė tikrovė patiria kai­tą, rastį ir žūtį, kadangi jos dalyvavimas neužtikrina tapatumo su eidais o tik pa­našumą į juos. Judėjimas yra dešimties rūšių, iš kurių pati tobuliausia – judėji­mas ratu15. Pasaulio ir jame esančių dan­gaus kūnų judėjimas ratu imituoja pa­saulio sielos judėjimą16, kurio šaltinis yra pati siela kaip ,,save judinanti“, nuo iš­orinės įtakos nepriklausanti ir todėl am­žina tikrovė17. Vis dėlto jeigu Platonui dalyvavimas užtikrina universalų Būties ir juslinės tikrovės sąryšį, tuomet pats juslėmis patiriamas judėjimas, kaip ir bet koks kitas reiškinys, taip pat turi turėti eidetinį paradigminį pagrindą. Dėl tos priežasties Platonas dialoge Sofistas tei­gia, jog visuotinei Būčiai (τυ παντελυς υν) priklauso judėjimas, gyvybė, siela, galvojimas (φρόνησις), kad būtų nepri­imtina teigti, jog būtis negyvena, negal­voja, bet iškilmingai tyli, neturi jokio mąstymo (νους) ir stovi nejudėdama18. Tokiu būdu Platonas tikrosios Būties pa­saulyje įkurdina judėjimo ir gyvybės eidus, Būtis tampa ,,mąstomu gyvūnu” (ζυον υν)19, o gyvybės ir judėjimo raiška vyksta juslėmis patiriamame pasaulyje,

kuriame gyvena visos kūnus turinčios gyvos būtybės ir kuris pats yra laikomas ,,sielą turinčiu gyvūnu“20. Save judinan­ti pasaulio siela Platonui yra juslinio pasaulio judėjimo šaltinis o šio judesys perduodamas iš mąstomos Būties jusli­nei tikrovei juslinio pasaulio tvėrimo (harmonizavimo) aktu21.

Aristotelis teigia, kad nėra judėjimo be daiktų22. Vartodamas savo terminiją, jis apibrėžia judėjimą kaip ,,potencijos kaip potencijos aktualizavimą“23. Judėji­mas yra kaita, kurios metu potenciali būtis yra aktualizuojama, kitaip sakant, ji pasiekia savo tikslą (υντελέχεια). Aris­totelio požiūriu, pasaulio judėjimo šalti­nis yra ne siela, bet gamta (φύσις)24, kurios kontekste būtybės siekia realizuo­ti savo tikslus. Judėjimas kaip sielos sa­vybė yra laikomas gėrio, ar to, kas suvo­kiama kaip gėris, geismu (υρεξις)25. Aristotelio požiūriu, siela nejuda, ji yra gyvo organizmo υντελέχεια: ,,siela yra pirmoji entelecheia fizinio kūno, kuris po­tencialiai turi gyvybę.“26 Pasak Aristote­lio, siela neturi pati judėti tam, kad ju­dintų. Lygiai tas pats galioja ir pasauliui, kuris juda siekdamas pirmojo judintojo, o šis apibūdinamas panašiai kaip Plato­no Būtis dialoge Sofistas: jis yra amžina būtis (ουσία αΐδιος), mąstymas (νους), gyvybė (ζωή). Pirmojo judintojo mąsty­mo veikla (νόησις) yra jo υνέργεια, ak­tualus veikimas27. Analogiškai mąstymui būdingas aktualus veikimas yra pavadi­namas „nejudriu veikimu“ (υνέργεια υκινησίας)28.

Ir Platonas, ir Aristotelis judėjimą pir­miausiai įžvelgia juslėmis patiriamoje tikrovėje, kaip ir Parmenidas. Visgi šio judėjimo priežastis jie aiškina skirtingai, kadangi skirtingai supranta patį Būties

Rasius Makselis

68 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

ir juslinės tikrovės santykį. Platonas tei­gia esant du judėjimus – vienas yra bū­dingas sielai, kuri save judina ir todėl yra amžinai gyva, o kitas yra tobulo pasaulio sielos judėjimo imitacija, patiriama jusli­niame pasaulyje. Šiuos du judėjimus sie­ja priežasties ir pasekmės, taip pat pro­vaizdžio ir atvaizdo, dalyvavimo santy­kiai. Abu šiuos judėjimus įgalina paties judėjimo ir pačios gyvybės eidai, t. y. mąs­tymo, gyvybės ir judėjimo atributai, Pla­tono priskirti tikrajai Būčiai. Apibendrin­dami galime pasakyti, kad norėdamas savąja dalyvavimo koncepcija paaiškinti judėjimą juslinėje tikrovėje, Platonas tu­rėjo pripažinti viršjuslinį pačios sielos judėjimą ir taip pat judėjimą bei gyvybę tam tikru paradigminiu būdu priskirti ir pačiai Būčiai. Platono požiūriu, ir sielai, ir Būčiai yra būdingas tam tikras ambi­valentiškas santykis su judėjimu. Savo ruožtu Aristotelis neigia viršjuslinį judė­jimą ir jį regi vien gamtos, φύσις, srityje. Būtybės juda ir kinta, nes jas judina, t. y. jų potencialumą aktualizuoja kitos būty­bės, kurios yra aktualios. Pirmasis judin­tojas nejuda, jis judina būdamas tikslu, geismo objektu. Vis dėlto, panašiai kaip Platono amžinai save judinančios sielos atveju, tam tikras pasyvumo ir aktyvumo

ambivalentiškumas išlieka ir Aristotelio pirmojo judintojo koncepcijoje: nors pir­masis judintojas pats nejuda, jis judina ne kitaip, kaip pats būdamas aktualiu veikimu, υνέργεια, jo veikimas yra mąs­tymas ir jam būdinga gyvybė, minėtas „nejudrus veikimas“.

Net ir tokioje glaustoje ir fragmentiš­koje apžvalgoje galima nesunkiai pajus­ti, kad būties ir judėjimo santykis labai anksti tapo esmine senovės Graikijos fi­losofijos problema, kuriai spręsti kuria­mos teorijos keitė viena kitą, vienu ar kitu požiūriu perimdamos, taisydamos arba paneigdamos ankstesnes. Miletiečių hilozoistinę materijos ir jos judėjimo priežasties vienybę suskaidžiusi Parme­nido tikrosios Būties ir iliuzinio tapsmo perskyra žymi atskaitos tašką, iš kurio žvelgiant aiškėja skirtingi Platono ir Aristotelio požiūriai į judėjimą. Skirtin­gai aiškindami judėjimo ir kaitos jusli­niame pasaulyje priežastis, abu filosofai įžvelgia tam tikrus judėjimo ir gyvybės bruožus ir viršjuslinėje tikrovėje. Tad galima sakyti, kad Plotino Mąstymo gy­venimo koncepcijos prieštaringumo užuomazgos gana aiškiai pastebimos ir jo doktriną įkvėpusių Platono ir Aristo­telio teorijose.

PLotino MąstyMo gyveniMo koncePcijos PRieštaRinguMas

Grįžkime prie Plotino ir jo Mąstymo gyvybės, arba gyvenimo, teorijos, kuri sukėlė akademinį ginčą. Hadot savo pra­nešime interpretuoja visą Plotino meta­fizikos sistemą kaip iš esmės paremtą gyvybės, arba gyvenimo, sąvoka. Jis pri­eina išvadą, kad triada „būtis – gyvybė – mąstymas“ yra pamatinė platonizmo

tradicijos koncepcija nuo pat senosios akademijos ir taip pat yra tapusi paties Plotino filosofinės sistemos išeities tašku. Hadot teigimu, visoje ankstesnėje ir vė­lesnėje platonizmo filosofijos tradicijoje Plotinas yra unikalus tuo, kad ypač ak­centuoja gyvybės aspektą ne vien mąs­tomos tikrovės, bet taip pat ir pačiame

MokslinĖ Mintis

69LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

bendriausiame ontologiniame likties (μονή) – sklaidos (πρόοδος) – grįžties (υπιστροφή) kontekste, kuriame reiškia­si transcendentinio Vienio ir iš jo „ema­nuojamos“ daugingos juslinės tikrovės dialektika. Gyvybės, arba gyvenimo, są­voka yra tinkamiausias įvaizdis siekiant apibūdinti begalinę Vienio galią, kuri iš­eina iš jo į išorę, atsigręžia į jį atgal ir per šią grįžtį yra suformuojama Vienio jau kaip Mąstymas. Pačioje bendriausioje perspektyvoje visi metafizinio tikrovės raidos proceso etapai iš tikrųjų yra skir­tingos tam tikro dinamiško elemento raidos stadijos. Šis elementas primena stoikų pneumą arba Hėrakleito logosą. Pasak Hadot, gyvybė yra Plotino meta­fizikos centrinė ašis, nusakanti nuolatinę raiškos galią, kuri, išėjusi iš Vienio, yra apibrėžiama kaip mąstymas, ir šio api­brėžimo dėka gali grįžti į savo šaltinį. Mąstymas yra epizodas bendrame gyvy­bės metafiziniame procese, kuriame gy­vybė tampa likties, sklaidos ir grįžties ciklo metafora. Todėl tikrovė yra vadina­ma „gyvenimu, kuris siekia pažinti savo ištakas“. Tokia gyvybės sąvokos traktuo­tė paaiškina faktą, kad Plotinas gali kal­bėti apie gyvybę, arba gyvenimą, visuo­se jo išskiriamuose tikrovės lygiuose. Šią holistinę gyvybės interpretaciją taip pat netiesiogiai patvirtinta pastebėjimas, kad filosofinė ir ypač soteriologinė „gyvybės“ sąvokos vartosena tampa įprasta Plotino gyvenamuoju laikotarpiu, taip pat faktas, kad pamatus tokiam ontologiniam vita­lizmui padėjo dar Anaksagoras ir Empe­doklis29. Įdomu ir netgi paradoksalu yra tai, kad pats mąstymas, regimas tokioje universalaus gyvybės proceso perspek­tyvoje, pasirodo esąs silpnoji proceso grandis. Hadot cituoja kitą žymų pran­

cūzų filosofijos istoriką Emille Brehier, kuris teigia, kad gyvenimas apibrėžia kraštutinius tikrovės raidos aspektus, tuo tarpu mąstymas ir sąmonė yra tik tarpi­nės šios raidos grandys. Hadot pabrėžia stoiškuosius šios teorijos šaltinius paaiš­kindamas, kaip Plotinas pasinaudojo fi­zinės materialios pneumos teorija apibū­dindamas savo filosofijoje vartojamą mąstomos materijos sąvoką.

Tačiau nepaisant įtikinamo Hadot iš­aiškinimo, kokiu būdu gyvybės sąvoka funkcionuoja pačiame bendriausiame Plotino filosofijos kontekste, galime pa­stebėti tam tikrus sunkumus, kurių ši pan­zoistinė interpretacija neišsprendžia, bet veikiau paslepia. Sunku suprasti, ko­kiu būdu Plotinas būtų galėjęs tiesiog ,,pakylėti“ materialiąją stoikų pneumą į mąstomą pasaulį nepakeisdamas jos mo­nistinio statuso ir atitinkamo egzistavimo ir veikimo būdo. Labai panašu, kad Bre­hier ir Hadot pateikiamoje interpretaci­joje gyvybė yra ne kontrastuojama su Vieniu kaip jos šaltiniu, bet greičiau pe­rima Vienio vaidmenį kartu su jo vidinio ir išorinio veikimo dialektika. Plotinas vartoja sąvoką ,,gyvybė“ kalbėdamas apie visus Būties lygmenis ir apie patį Vienį, tačiau jis niekada tiesiogiai nepa­sako, kad tikrovės raida ir sklaida galėtų būti paaiškinta vien kaip savaiminė gy­vybės prado artikuliacija. Pasak Plotino, pats Vienis nėra tapatus gyvybei. Mąsty­mas yra dažnai apibūdinamas itin statiš­komis kategorijomis, kurios eliminuoja bet kokią kaitą ir judėjimą, bet kokią jo galimą ,,istoriją“, jeigu pasitelktume Armstrongo terminiją. Pasak Plotino, akmenys yra negyvi, ir dar negyvesnė yra juslinė materija. Prancūzų mokslinin­kų pasiūlytas radikalus gyvybės sąvokos

Rasius Makselis

70 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

generalizavimas neleidžia aiškiai išskirti, kaip gyvybė funkcionuoja tikrovės sklai­dos procese, ypač kreipiant dėmesį į skir­tingus šios sąvokos turinio niuansus skirtinguose kontekstuose. Maža to, gy­vybės sutapatinimas su pačiu metafiziniu likties, išeigos ir grįžties procesu panai­kina bet kokią pačios gyvybės sąvokos specifinę reikšmę. Vartojant gyvybės są­voką šia pačia bendriausia prasme, da­rosi sunku pastebėti, kad kuomet Ploti­nas kalba apie Vienio gyvybę, jis aiškiai turi galvoje kažką kitką nei tuomet, kai kalba apie Mąstymo formų gyvybę, in­dividualių sielų ar gyvūnų gyvybes. Nors visos gyvybės apraiškos gali būti meta­foriškai pavadintos vienu ,,ilgu gyveni­mu“, kaip Plotinas išsireiškia traktate30, tačiau net ir vartodamas tokią bendrą metaforą, jis palieka daugybę klausimų, su kuriais teko susidurti vėlesniems pla­tonizmo filosofijos tradicijos kūrėjams – Jamblichui, Proklui ir kitiems. Pagrindi­nis Plotino aiškiai neatsakytas klausimas, į kurį šie ir kiti mąsytojai pateikė savo, dažnai skirtingus, atsakymus, yra šis: kur ir kada atsiranda gyvybė ir kokiu būdu ji, sąveikaudama su kitais metafiziniais principais, prisideda prie kiekvieno tik­rovės lygmens raidos?

Kita svarbi Hadot interpretacijos dalis yra susijusi su gyvybės vaidmeniu Ploti­no mąstymo hipostazės vidinėje struktū­roje. Plotinas neapibrėžia gyvybės kaip ontologiškai atskiro mąstymo aspekto ir visuomet numano, jog Būties, Gyvybės ir Mąstymo triada31 yra ne ontologiškai savarankiškų elementų grupė, bet ta pa­ti vieninga Mąstymo tikrovė, kurios skir­tingus aspektus galime išskirti sąlygiškai ,,pagal preeminenciją“, t. y. tam tikru po­žiūriu Mąstyme vyrauja būtis, kitu po­

žiūriu – gyvybė, dar kitu – mąstymas. Tai reiškia, kad kiekvienas iš šių aspektų yra koekstensyvus su visu Mąstymu kaip ,,visu gyvūnu“. Gyvybė suprantama kaip dinamiška jungtis tarp mąstymo turinio (būties) ir mąstymo veiklos, taip pat tarp Būties vienybės ir jos artikuliacijos į in­dividualias mąstymo formas. Mąstymo gyvybė yra dinamiška ir visuminė Būties tobulumo realizacija, jos išbaigimas. Ta­čiau, kaip pažymi Hadot, ne visi Mąsty­mo struktūros, gyvybės vietos ir funcijos aprašymai, pateikiami Eneadose, sutampa. Kartais gyvybė yra antroje vietoje po bū­ties ir prieš mąstymą, kartais ji užima trečią triados poziciją. Maža to, Plotinas aiškiai nepasako, koks yra statusas ,,viso gyvūno“, kaip jį įvardija Platonas garsia­jame Timajaus tekste apie mąstymo kaip demiurgo veiklą.

Praėjus keleriems metams po Hadot pranešimo, Armstrongas pateikė išsa­mesnį Plotino mąstymo gyvybės koncep­cijos sunkumų sąrašą. Pasak britų moks­lininko, šie sunkumai Plotinui iškilo todėl, kad jis bandė, bet, ko gero, nesu­gebėjo pateikti nuoseklaus ir nepriešta­ringo Mąstymo vidinės tikrovės apibū­dinimo, kuriame derėtų jo kaip statiškos, visiškai nekintančios tikrovės charakte­ristika, ir kartu galėtume Mąstymą su­vokti kaip dinamišką, pilną ,,kunkuliuo­jančios“ gyvybės tikrovę. Armstrongas supriešina amžinai nekintančio Mąstymo įvaizdį su dviem jo dinamiškos raidos apraiškomis: visu pirma, metafizinis Mąstymo atsiradimo iš Vienio procesas numano tam tikrą tarsi­laikišką dinamiz­mą, antra vertus, vidinė jau artikuliuoto Mąstymo tikrovė yra neretai apibūdina­ma vartojant įvairias procesus atspindin­čias sąvokas, kurios, Armstrongo nuo­

MokslinĖ Mintis

71LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

mone, yra esmiškai svarbios Plotino Mąstymo apibrėžimui, ir kurių negalima redukuoti į vien logines mąstymo formų sąsajas. Armstrongas prieina išvadą, kad Plotino pavyzdys rodo, jog neįmanoma įtikinamai suderinti dinamiškos gyvybės sąvokos su trukmės neturinčios amžiny­bės koncepcija.

Jis iškelia tą patį klausimą kaip ir Ha­dot: kas iš tiesų yra Mąstymo gyvybė ir kaip mes turime suprasti dinamiškus ir vitalistinius Mąstymo tikrovės aspektus? Tačiau Armstrongo požiūris ir išvados yra visiškai skirtingi. Hadot nuolat pabrėžia ir remiasi universaliu gyvybės dinamiz­mu, kuris būtent ir kelia problemas Arms­trongui. Gyvybės sąvoka ζωή Hadot tam­pa raktine, kuria jis atrakina visą Plotino metafiziką, tuo tarpu Armstrongas ją atvi­rai pavadina ,,keista sąvoka“ po jo pra­nešimo vykusios diskusijos metu.

Žinoma, Armstrongas labai gerai su­vokia, kad Plotinas nuolat pabrėžia, jog laikiškų ir dinamiškų sąvokų vartojimas nusakant Mąstymo genezę ir jo vidinę tikrovę yra sąlygiškas, neadekvatus ir negali būti suprantamas tiesiogiai. Judė­jimą, raidą nusakančios sąvokos vartoja­mos kaip užuominos, analogijos arba

metaforos, kuriomis bandoma apibūdin­ti nelaikišką loginį procesą, kurio metu atsiranda mąstymas ir vyksta jo vidinė artikuliacija į mąstomas formas. Tačiau šis kalbinis sąlygiškumas negalioja gy­vybės sąvokai, nes Plotinas ją vartoja turėdamas visiškai priešingas intencijas. Mažiausiai tris kartus jis pasirenka ,,gy­vybės“ sąvoką kaip pačią tinkamiausią: taip amžinybė yra apibūdinama kaip būties gyvenimas32, supriešintas laikui, kaip sielos gyvenimui33. Vienio sklaida tikrovėje pavadinta ,,ilgu gyvenimu“34. Nė vienoje iš šių vietų gyvybės sąvoka nėra kvestionuojama ar vartojama netie­siogiai. Priešingai, ji pristatoma tarsi iš­vadoje, kaip apibendinanti ir tarsi papil­domo apibrėžimo nereikalaujanti, beveik savaime aiški sąvoka, paaiškinanti ir iki jos vykusią diskusiją.

Prieš bandydami atidžiau gilintis į šį mokslininkų ginčą manome, kad verta panagrinėti pagrindinius gyvybės sąvo­kos vartojimo Eneadose. būdus. Tikėtina, kad glausta lingvistinė termino ζωή ir ja giminingų sąvokų apžvalga padės aiš­kiau suvokti, ką Plotinas turi omenyje kalbėdamas apie Mąstymo gyvybę ar gyvenimą.

Zωή IR βίος eneadose

Zωή ir βίος yra du žodžiai, kuriais dažniausiai Eneadose. įvardijama gyvybė arba gyvenimas. Lietuvių kalboje turime du žodžius, kurie vienu požiūriu atspin­di skirtumą tarp šių dviejų graikiškų terminų: ζωή yra artimesnė gyvybei, gy­vasčiai, gyvybės pradui, tuo tarpu βίος – tai, ką mes dažniau vadiname gyvenimu, t. y. tam tikru apibrėžtu laiku, kurio me­tu būtybė išsaugoja savo gyvybingumą.

Vis dėlto lietuviškoji perskyra ne visiškai tiksliai atitinka graikiškąją ir todėl kartais klaidina. Dėl tos priežasties kalbėdami ir apie ζωή, ir apie βίος turime būti pasi­rengę matyti šiose sąvokose ir gyvybės, ir gyvenimo aspektus, kuriuos kiekvieną kartą aptarsime atskirai.

Yra trečiasis terminas, kuriuo iki Plo­tino būdavo nusakomas gyvenimas, tiks­liau, – tam tikras apibrėžtas gyvenimo

Rasius Makselis

72 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

laikas, taip pat amžius, tai – αυών 35. Jau nuo Parmenido ši sąvoka filosofijos isto­rijoje ėmė reikšti „amžinybę“ priešinant ją laikui. Taip Plotinas cituoja Aristotelį36 ir aiškina, kad žodis „amžinybė“ yra ki­lęs iš junginio „amžinai būti“ (αυυν γυρ υπυ του υευ υντος)37. Αυών kaip tam tikrą Mąstymo aktualaus veikimo būdą (υνέργεια) ir jo sąsajas su Mąstymo gy­venimo idėja aptarsime truputį vėliau.

Eneadose paprastai ζωή yra abstrak­tesnis terminas, juo nusakoma tai, kas nėra negyva38, taigi jis priskiria vitališ­kumo, gyvybingumo, bet taip pat ir to­talumo, integralumo ir vientisumo bruo­žus. Toks gyvos būtybės gyvastingumas yra patiriamas ,,čia ir dabar“ kaip ener-geia, taigi kaip tos gyvos būtybės prigim­tinė realizacija.

Zωή kaip gyvybės visuma nėra api­brėžiama iš išorės, tačiau yra linkusi progresyviai užpildyti jai pasiekiamą erdvę kaip vientisa, ritmiška, įvairi, ,,ver­danti“, ,,kunkuliuojanti“ tikrovė. Eks­pansyvi ir kūrybiška ζωή yra Plotino palyginama su šokėja39, gražiu žaidi­mu40. Tokiu būdu ji pasklinda po visą tikrovę ir kiekviename ontologiniame tikrovės lygmenyje įgauna tam lygiui būdingus specifinius bruožus. Pasieku­si juslinę tikrovę, ji sąveikauja su ja, ta­čiau lieka iš esmės jos nesutepta nelygi­nant šviesa, kuri apšviečia juslėmis pa­tiriamus daiktus41.

Zωή turi svarbų pažintinį aspektą. Mes gyvą būtybę suvokiame kitaip negu negyvą. Gyva būtybė iš karto patraukia mūsų dėmesį savo gyvybingumu todėl, kad, Plotino žodžiais tariant, ji mums atrodo gražesnė42, nes turi sielą, kurią mūsų siela atpažįsta kaip giminingą. Pa­našiai yra akimirksniu suvokiamas ir

mūsų pačių gyvastingumas: neįmanoma gyvybė be gyvybingumo suvokimo. Gy­va būtybė neturi buvimo gyva pradžios suvokimo – savo gyvybingumo suvoki­mas buvo visada ir jis nėra niekaip pa­didinamas ar išvystomas. Taip pat nega­lima sakyti, kad būtybė gali gyventi la­biau, negu jau gyvena.

Bίος reiškia kitokio pobūdžio vitališ­kumo visumą negu ζωή. Bίος yra tam tikras gyvenimo būdas, visas žmogaus gyvenamas laikotarpis, jo metu sudėtos pastangos įgyti gyvenimo išteklių, gerin­ti gyvenimo sąlygas ir pan. βίος išreiš­kiama gyvybingumo visuma yra susiju­si su tam tikru išoriniu kontekstu, kuris ją apibrėžia – mes galime kalbėti apie pasaulio gyvenimą, skirtingų tikrovės ontologinių lygmenų gyvenimus kaip skirtingus buvimo būdus. Bίος yra gy­venimas, kurį dalija skirtingų amžių lai­kotarpiai, todėl kalbame apie, pavyz­džiui, Krono ,,amžių“. Bίος taip pat yra žmogaus gyvenimas, kurį jis nugyvenęs pamiršo prieš jo sielai vėl įsikūnijant ki­tame inkarnacijos cikle. Bίος yra gyveni­mas, kuriam iš dalies padaro įtaką paties žmogaus pastangos, taip pat gyvenimas, kuriame visi gyvenimo įvykiai ir atskirų gyvenančio žmogaus veiksmų pasekmės yra patiriamos.

Skirtumas tarp ζωή ir βίος tampa ma­žiau ryškus, kai suvokiame gyvybę kaip tam tikrą buvimo būdą. Abiem atvejais Plotino filosofijoje šis specifinis buvimo būdas yra susijęs su kokrečiu ontologi­niu tikrovės lygmeniu. Tačiau atrodo, kad ζωή suprantamas labiau kaip tam tikra išankstinė galimybės sąlyga, kuri įgalina reikštis βίος kaip tam tikrą indi­vidualią gyvenimo visumą. Šis skirtumas tampa svarbus, kai bandome suprasti,

MokslinĖ Mintis

73LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

ką turi omenyje Plotinas sakydamas, kad būtent sielos βίος sukuria laiką ir čia pat tvirtina, kad laikas yra sielos ζωή. Tai reiškia, kad laiką ontologiškai pagrin­džia ne siela savaime, bet jos specifinis buvimo būdas, sąlygojamas sielos onto­loginio statuso. Taip laikas, būdamas sielos gyvybė (ζωή), priežastiniu ryšiu susijęs su Amžinybe, kuri savo ruožtu yra vadinama Būties gyvenimu (ζωή)43. Siela vadinama υμφίβιος – gyvenančia du gyvenimus (βίος), vieną jusliniame pasaulyje, kitą – mąstomoje tikrovėje. Yra viena sielos gyvybė (ζωή), tačiau ji rea­lizuojama skirtingais gyvenimo būdais

(βίος) skirtinguose tikrovės ontologi­niuose lygmenyse.

Jeigu priimsime domėn šiuos ζωή ir βίος sąvokų skirtumus, tuomet matysi­me, jog abi jos nėra neutralūs gyvybės ar gyvenimo apibūdinimai, bet greičiau išreiškia tam tikrą konkrečią perspekty­vą, kurioje suvokiama gyva būtybė. Pir­miausia, gyvybė nėra predikatas, kurį būtų galima priskirti būčiai, tapatinamai su mąstymu, kuris kažkuriame savo ge­nezės ar raidos etape būtų buvęs ,,dar negyvas“ ir kuris įgautų gyvybės bruožą (t. y. ,,atgytų“) kokiame nors vėlesniame savo raidos etape.

užskLanda

Prisimindami Hadot pateiktą univer­salų gyvybės apibrėžimą, matome, kad iš tiesų pačia bendriausia prasme gyvy­be, ζωή gali būti pavadintas bet koks nuoseklus ir išreikštas judėjimas. Nors galime tik metaforiškai kalbėti apie Vie­nio vidinę gyvybę, tačiau išorinis Vienio veikimas, jo išeiga, jau gali būti analo­giškai vadinamas gyvybe, kadangi jam būdingas nelaikiškas judėjimas, dėl ku­rio atsiranda pirmasis skirtumas, pirmo­ji kitybė. Vis dėlto kai kalbame apie Mąs­tymo gyvybę (ζωή), yra akivaizdu, kad čia ji tampa jau visai kito gyvenimo, kaip buvimo būdo, (βίος) galimybės sąlyga. Net jeigu genetiškai šis buvimo būdas yra susijęs su iš Vienio ateinančia gyvy­bės galia ir nuo jos ir priklausomas, Mąs­tyme jis įgauna jau vien tik jam būdingus specifinius bruožus.

Todėl Eneadose ζωή ir βίος yra viena kitą papildančios sąvokos ir nėra varto­jamos sinonimiškai. Jų skirtumai padeda išgryninti ζωή sampratą, kuri savo abs­

trakčiausia reikšme kai kuriais aspektais ypač priartėja prie to, ką Aristotelis įvar­dija terminu ἐνέργεια, aktualiu veikimu. Šio artimumo aptarimas – jau kito straipsnio užduotis. Čia tik apibendrin­dami galime padaryti išvadą, kad Ploti­no mąstymo gyvenimo, gyvybės koncep­cijos prieštaringumas nėra kokio nors jo teorijos loginio nenuoseklumo pasekmė. Kaip matėme, iš savo pirmtakų perim­damas tikrosios Būties ir judėjimo prie­žasties santykio problematiką Plotinas kartu perėmė ir ambivalentišką Būties ir judėjimo santykio traktuotę. Kita vertus, nuoseklus ir iškalbingas ζωή ir βίος są­vokų vartojimas Plotino traktatuose ro­do, kad pats filosofas gerai suvokia „gy­vybės“ sąvokos vartojimo problemišku­mą, ypač kalbėdamas apie skirtingus tikrovės lygius. Akivaizdu, jog Plotinas siekia, kad abi sąvokos papildytų viena kitą ypač tuomet, kai norima, viena ver­tus, išsaugoti universalią gyvybės di­mensiją bei jos sklaidą tarp skirtingų

Rasius Makselis

74 LOGOS 73 2012 SPALIS • GRUODIS

metafizinių hipostazių, ir, kita vertus, pagrįsti specifinį, konkrečiam tikrovės lygmeniui būdingą „gyvenimo būdą“. Tokiu būdu Plotinas tarsi suteikia pa­

grindo Hadot ir Armstrongo interpreta­cijoms, nors tai ir nepašalina įspūdžio, kad jo „Mąstymo gyvenimas“ kartais apibūdinamas prieštaringai.

Literatūra ir nuorodos

1 Plotini opera, (editio maior). Ed. Paul Henry and Hans­Rudolf Schwyzer. – Oxford: Clarendon Press, 1964­1982; vol. I­III, (VI.7 [38],12, 23).

2 Pierre Hadot. Être, Vie, Pensée chez Plotin et avant Plotin. // Sources de Plotin, Entretiens, tome V., 1 vol. – Vandoeuvres, Geneve: Foundation Hardt 1960, p. 107–157.

3 Nors neturime monografijos konkrečiai šia tema, tačiau apie Mąstymo dinamizmo ir vitališkumo aspektus Plotino filosofijoje yra ne kartą savo darbuose kalbėję tokie mokslininkai kaip Werner Beierwaltes, John Rist, John Bussanich, Dominic J. O‘Meara, Eyjólfur Kjalar Emilsson ir kiti.

4 Eternity, Life and movement in Plotinus’ Accounts of Nous // Le Néoplatonisme. Colloques interna­tionaux du CNRS à Royaumont du 9–13 Juin, 1969, edited by P. M. Schuhl and P. Hadot. – Paris: CNRS 1971, p. 67–76.

5 Žr. William Keith Chambers Guthrie. A History of Greek Philosophy, vol. 1. – Cambridge: Univer­sity Press, 1962, p. 62–67.

6 Aristotle‘s metaphysics. 2 vols, ed. William David Ross. – Oxford: Clarendon Press, 1924, 983b24.

7 Die Fragmente der Vorsokratiker. Vol. 1, ed. Her­mann Alexander Diels, Walther Kranz. – Berlin: Weidmann, 1951, Fr. 4.

8 Ten pat, Fr. 5.9 Ten pat, DK 22B1, B2.

10 Žr. Aristotle’s metaphysics, (985a10­13).11 Die Fragmente der Vorsokratiker, B7.1. 12 Žr. Aristotle‘s metaphysics, 985a23­32.13 Die Fragmente der Vorsokratiker, Fr. 13.14 Ten pat, Fr. 12. 15 Platonis opera. Vol. 1, ed. John Burnet. – Oxford:

Clarendon Press, 1900, (Įst. 10, 894b­c).16 Platonis opera. Vol. 2, ed. John Burnet. – Oxford:

Clarendon Press, 1901, (Tim. 34a, 36e, 40a­b).17 Platonis opera. Vol. 1, (Faidr. 245c­246a, Įst. 10,

894c).18 Platonis opera. Vol. 4, ed. John Burnet. – Oxford:

Clarendon Press, 1902, (Sof. 248e6­249a2).19 Platonis opera. Vol. 2, (Tim. 30c­d).20 Ten pat, (Tim. 30b5,3­4).

21 Ten pat, (Tim. 30a­c). 22 Aristotelis physica. Ed. William David Ross. –

Oxford: Clarendon Press, 1950, (III, 200b).23 Ten pat, (III, 201a).

24 Ten pat, (II, 192b).

25 Aristotle. De anima. Ed. William David Ross. – Oxford: Clarendon Press, 1961, (413a­b, 432a­433b).

26 Ten pat, (II, 412a27­29).27 Aristotle‘s metaphysics, (Met. 1072b­1073a).28 Aristotelis ethica Nicomachea. Ed. Ingram Bywa­

ter. – Oxford: Clarendon Press, 1894, (VII, 1154b).

29 Žr. Pierre Hadot. Être, Vie, Pensée chez Plotin et avant Plotin; Giannis Stamatellos. Plotinus and the Presocratics. – New York: State University of New York Press, 2007, p. 112–120.

30 Plotini opera, (V.2[11], 2,27).31 Pasak Hadot, ši triada buvo apibrėžta platoniz­

mo tradicijoje dar prieš Plotiną.32 Plotini opera, (III.7 [45], 3,37­39).33 Ten pat, (III.7 [45], 11,43­45). 34 Ten pat, (V.2 [11], 2, 27). 35 Plg. Aristote. Du ciel. Ed. Paul Moraux. – Paris:

Les Belles Lettres, 1965, (279a25): αἰών vadi­name „kiekvieno gyvenimo laiką aprėpiantį tikslą“.

36 Ten pat,(279a.27). 37 Plotini opera, (III.7 [45], 4, 44).38 Lietuviškai norisi sakyti ,,tai, kas yra mirę”, ta­

čiau tai netikslu – gyvybė turėtų būti priešinama tam, kas visada yra negyva, o ne tam, kas vienaip ar kitaip mirė, t. y. perėjo iš gyvumo į negyvumo būvį. Kiti žodžio ,,negyvas” sinonimai, pvz., ,,bedvasis” ar ,,bežadis”, nenurodo perėjimo iš vieno būvio į kitą, bet jie viso labo neigia gyvy­bės šaltinį arba tam tikrą gyvos būtybės savybę (dvasią, sielą, žadą, t. y. gebėjimą kalbėti).

39 Plotini opera, (III.2 [47], 16,23­27).40 Ten pat, (III.2 [47], 15, 29­33). 41 Ten pat, (IV.5 [29], 6, 28). 42 Ten pat, (VI.7 [38], 24,27­36).43 Ten pat, (III.7 [45], 3,37­39).